Gintaras Grajauskas
Nacido el 19.02.1966 en Marijampolė, Lituania
ensayista, dramaturgo, prosista, compositor e intérprete además de poeta que ha sido traducido a varios idiomas, pero no aún al español (al menos, hasta donde llegan mis noticias). Algunos de sus libros de poesía son Tatuaje (1993, premio al mejor primer libro publicado en Lituania), Ornitología (1993), Catálogo (1997), Historia Moderna: Libro de texto para principiantes (2004) o Poemas de la piel (2008). (Martín López-Vega, poeta y crítico literario).
Con sinceridad
si fuéramos realmente sinceros
no hablaríamos tanto acerca de la sinceridad
de hecho hablaríamos menos
o no hablaríamos en absoluto
si fuéramos realmente sinceros
diríamos “mis más fingidas condolencias”
o “no te acompaño en el pésame”
“falsamente tuyo
Grajauskas”
sobre todo hablaríamos mucho menos
lacónicamente
dejaríamos de decir: cómo te va la vida, qué tal todo
iríamos al grano, cómo te va la muerte
y contestaríamos con sinceridad: muy bien, gracias
Una barricada
construyo una barricada
a mi alrededor
he puesto juntos el armario y la cama
y la nevera tumbada a su lado
han enviado como negociador
a un repartidor de pizzas
es inútil oponer resistencia, me dice
es inútil oponer resistencia, afirmo
se va como un vencedor
dejando una pizza de palitos de cangrejo
entonces viene un cartero: tiene usted
una carta certificada, firme aquí por favor
firmo, los dos sonreímos
la carta dice: es inútil oponer resistencia
no discuto, asiento amablemente:
no hay la más mínima esperanza
luego viene un mormón -conoces
el plan de Dios, me pregunta el mormón
lo conozco, es inútil oponer resistencia
digo, y el mormón murmura escaleras abajo
refuerzo la barricada: reparo las grietas
con chicle y periódicos viejos
llaman otra vez a la puerta, y otra
en la puerta están el repartidor de pizza
el mormón y el cartero
qué pasa pregunto
tienes razón, dicen, es inútil oponer resistencia,
no hay la más mínima esperanza
es por eso que estamos del mismo
lado de la barricada
Lecturas de poesía
fíjate sólo en qué bien lee:
qué voz tan expresiva, qué entonación tan adecuada,
los acentos lógicos marcados en rojo
con antelación: talentoso, demorado
tantea las emociones como un pianista
(me gusta cuando uno lee como
un funcionario de un juzgado -hoy en día sólo los poetas
y ese tipo de funcionarios leen así:
con un zumbido monótono, a sabiendas de que están condenados
a desperdiciar el tiempo con formalismos
necesarios para nadie)
pero escucha: tal parece que él mismo
vaya a romper a llorar de lo hermoso que es todo
una campana, un cura
y una iglesia entera para él
mientras en el rincón más lejano
se esconde el silencioso ratón de esta iglesia:
el poema
Antrasis atėjimas
tai iš tiesų buvo jis – tikras ir neabejotinas,
be jokių atestavimų. Važiavo auksinėj karietoj,
kinkytoj ketvertu baltų žirgų, organizacinio
komiteto išprašytoj iš atsivertėlio
milijonieriaus. Tikras ir vienintelis, kiek sutrikusiai
besišypsantis pro karietos langą, žvelgiantis
į visus ir į nieką. Minia žygiavo iš paskos,
stovėjo abipus ant šaligatvių, laiptų baliustradų,
vaikėzai mojo iš medžių, tyčia krisdami
ant asfalto, vis dar negalėdami patikėti,
jog nebeskauda ir jau, matyt, niekada
neskaudės. Kareiviai saliutavo salvėmis
iš dabar jau nereikalingų ginklų, ministrai
rinkosi į paskutinį iškilmingą posėdį, juokas
ir džiūgavimai liejos gatve pirmyn, šūksniai
ir valiavimai, pagaliau, pagaliau, sveiki sulaukę,
ir tik įdėmiai įsižiūrėjus iš kai kurių
judesių, iš trumpų ir keistų susižvalgymų
galima buvo suvokti, ką jaučia minia:
stačiai alpsta iš baimės ir neapykantos.
Kineskopas
tas daiktas į kurį žiūrime
vadinasi kineskopas
jis tik atrodo plokščias
o iš tikrųjų yra kaip krepšys
pilnas mažų taškelių
šokinėjančių tarsi
švytinčios kalėdinės
blusos
kai taškeliai gauna įsakymą
klusniai stoja į savo vietas
ir susidėlioja į “medį”, “dangoraižį”
“Balkanų krizę” ar “L. di Caprio”
(tik pažvelk, kaip šviečia jo “balti
marškiniai” - tai vis nuo taškelių)
taigi jei pamatysi ką nors
baisaus - nesigąsdink, nesiduok
apgaunamas
nėra ten nei džiunglių, nei potvynių
anei zombių su zeimeriais
bet aš nesakau, kad nieko nėra
(kaip kad sako tamsybininkai)
yra begalinė daugybė
taškelių
Dievo dažnis yra 50 Hz
sėdėjo kirpykloj išmuilinta žiauna
klausėsi radijo FM 91,4 MHz
o mašinėlėn pakliuvo vandens
tai kaip trenkė per ausis 220 V
net seilės sučirškė
paskui dievagojosi, kad girdėjo
aiškių aiškiausiai, nelyg Vatikano
diktorius būtų ištaręs:
“klausėtės Viešpaties balso”.