Vincas Kudirka
Nació el 31 de Diciembre de 1858 en Paezeriai, Paezeriai Parish, distrito Kelmės, Lituania - Murió el 16 de Junio de 1899 en Naumiestis.
Kudirka escribió poesía, sátira, artículos, dramas. Fue conocido como un escritor, crítico literario, colector folclore de Lituania y traductor.
Tautiška giesmė
Español: Himno nacional
Tautiška giesmė es el nombre del Himno nacional de Lituania. Fue escrito en 1898 por Vincas Kudirka y se convirtió en el himno nacional en 1919 con música que también compuso Vincas Kudirka.
Lituania, Patria nuestra,
tierra de héroes.
¡Que tus hijos desde el pasado
extraigan fortaleza!
¡Que tus hijos siempre sigan
senderos de virtud!
¡Que laboren en pro tuyo
y de la Humanidad!
Que el sol de Lituania
disipe las tinieblas.
¡Y la luz y la verdad
guíen nuestros pasos!
Que el amor por Lituania
viva en nuestro corazón.
¡En nombre de Lituania,
florezca la unidad!
Himno en Lituano
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.
Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.
Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
La ciudad de Vilnius le homenajea con una gran escultura ubicada en uno de los espacios verdes que se encuentran en los laterales de la avenida Gedimino.
Gražu, gražiau, gražiausia
Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir sus’ėję tėvynei aukauja žodelį,
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.
Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį,
Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.
Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei ne’pželdina tako.
Desde los tiempos de la escuela secundaria, escribió poesía, en poemas posteriores escribió manifiestos contra Lituania. Kudirka publicó el poema "Aušra" en 1855. Era un poema satírico. "¿Por qué los Judios no comen carne de cerdo? ", pero por causa de este poema Kudirka fue detenido e incluso expulsado de la Facultad de Medicina de la Universidad de Varsovia.
„Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti mūs Kristaus didybę.
Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę,
Užslėpė vieną žydą apvertę statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabins:
– Girdėjom, tu galybę turi neištirtą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki. kas į ją pakliuvo? –
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
,,Po statine gul kiaulė”,-Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai iš po statinės išlenda degloji –
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato.
O degloji išlindus ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiuruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko, taip liko.
Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,
Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.
O sviete visi žino tą žydišką būdą,
Kad žyds žydą nekanda. ar riebų, ar kūdą.“
Vincas Kudirka - Laisvos valandos. Satyros Apie kūrinį Turinys
Kitas skyrius >
LAISVOS VALANDOS
VARPAS
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Tuoj darbininkai visi suknibždėjo
Lyg gyventojai užgauto skruzdyno
Ir kasdieniniai darbai prasidėjo
Žmonių lizduose ir ant lauko gryno.
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia,
O graudus balsas veržiasi per orą.
Dėl ko nebaigia savo dainą graudžią?
Tinginius prikelt turi tikrą norą.
Kelkite, kelkite. kelkite. kelkite...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Tai skambink, ,,Varpe"! tegul gaudims tavo
Išilgai, skersai eina per Lietuvą!
Budink ir šauki graudžiu balsu savo,
O tas šaukimas perniek tenežūva!
Kelkite, kelkite, kelkite. kelkite...
Kas darbininkas ir kas dirbti gali,
Ant tavo balso prie darbo teimas!
O kur atrasi tinginį miegalį,
Tegul neliaudams jį budin gaudimas:
Kelkite, kelkite. kelkite, kelkite...
LABORA!
Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos ne'pleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi - nepjausi.
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!
Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.
Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,
Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,
Tu nesupelytum ir neitum į kapą
Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.
O jeigu apilsi sunkiam darbe savo
Ir, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,
Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo -
Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.
GRAŽU, GRAŽIAU IR GRAŽIAUSIA
Atminčiai susirinkimo pas J. Gaidį, Varšavoje
Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir sus'ėję tėvynei aukauja žodelį,
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.
Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį,
Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.
Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei ne'pželdina tako.
ARTOJAUS SKUNDAS
O sielvartėli mano didžiausias!
Tai aš apleistas ant margo svieto!
Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,
Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!
Pats, anksti kėlęs, pjaut einu pievas,
Pats taisau žagrę, pats ir akėju,
Prakaitą savo prie darbo lieju
Taip ve, kaip žmogui paliepė Dievas.
O vienok žemė taip menkai dera,
Kad nė už darbą man negrąžina,
Ir kiekviens triūsas susigaišina,
Rodos, Dievs davė ranką negerą.
Man vargingiausia jau dalis lieka:
Aš prieš kiekvieną traukiuos iš kelio,
Neimu niekam menko krislelio,
O mane skriaudžia, laiko per nieką.
Vienas lyg erkė prakaitą mano
Siurbia ir lobsta; to nepakanka:
Da į kišenių įkiša ranką -
Apvagia, apsuk, kaip kas išmano.
O čia pilvočiai, ponai visoki,
Tik krauju mano vien išmaitinti,
Žmogum nenori mane vadinti,
Niekin ir spardo lyg šunį kokį.
O sielvartėli mano didžiausias!
Tai aš apleistas ant margo svieto!
Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,
Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!
Broli! skundais tik,- mokslas atsako, -
Nenuvarysi dvasios sunkumą
Ir neišrausi dagių nuo tako.
Eik šen pas mane, rasi ramumą!
Aš išmokinsiu žemę priveikti,
Kad užderėjims būtų geresnis,
Nepatingėsiu rodą suteikti,
Kad kiekviens triūsas būtų spartesnis.
Aš tau išreikšiu mintį piktųjų,
Kur tik išgriebt ką iš tavęs tyko,
Aš tau žabangas perspėsiu jųjų,
Jokio neslėpsiu pikto dalyko.
Aš išvadžiosiu, kad tai yr monai,
Jei ponu save esant kas mena,
Kad visi sviete lygūs yr ponai,
Nes visuos lygiai Kristus gyvena.
NE TAS YRA DIDIS
Ne tas yra didis, prieš ką milijonai,
Prispausti retėžiais, žemyn galvas lenkia,
O dvasioje keikia; didžiais ne tironai,
Kurie reikia garbint, nors jie visiems kenkia.
Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo
Paskyrė teikimui tik artimams laimės,
Kuris didžius darbus žmonijai aukavo,
Prieš ką svietas klaupia su dėkui, n' iš baimės.
Ne tas yr galingas, kuriojo galybė
Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
Kurio galę skelbtų griuvėsių daugybė,
Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.
Galingas tasai, kurs be kraujo gal skleisti
Tarp svieto brolystę iš krašto į kraštą,
Kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti,
Palengvindams sunkią gyvenimo naštą.
Ne tasis drąsus yr, kurs, stvėręs už kardo,
Dantims grieždams, rodos, žvėris koks įniršęs,
Ant artimo šoka, jo gyvastį ardo,
Kad pats yra žmogum, visai užsimiršęs.
Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti,
Kuris už minties mūs kovoja liuosybę,
Kurs nuomones savo išdrįsta apginti,
Kurs į akis svietui pasako teisybę.
ŽVIRBLIAI IR KALIAUSĖ
Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.
O kad lyg gėda laužyt žodį tartą,
Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.
Atrado dirvą, kviečių kelias lyses
Ir, kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,
Šoko prie darbo: varputes terioti.
Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu
Kasžin ką juodą styrint viršum varpų
Ir išsigandęs ,,čir čir čir" suriko.
Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,
Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkę,
,,Kas čia yr,- klausia, - kas čia atsitiko?"
Žvirbluks parodė - taip, tikra teisybė:
Kviečiuose riogso bauginga baisybė.
Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą...
Lyg lėkti taikos... kas tai per daikts būtų?
,,Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų!" -
Šnekasi žvirbliai, vos gaudami kvapą.
- Vyrai, ar žinot? tai tikras erelis!
Aš jį pažįstu! - tarė viens žvirblelis.
- Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!
- Netiesa, broli! sakau, kad pelėda!
- Ir nuo jos bėkim nes ir ta mus ėda!
- Tai vanags, vyrai!- Ne ne ne, tai varnas!
Da bailių žvirblių balsai nenutilo,
Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo
Ir sujudino kviečiuose baisybę.
Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą
Tarytum šaute sulindo į krūmą
Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.
* * *
Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,
Arčiau nebandę pažinti baisybės,
Palydėj' kviečius... Na, o iš teisybės
Kviečiuos būt radę tik seną kaliausę.
ŠIAUČIUS IR GIZELIS
Pas[aka] polit[iška]
Tai paklausykit pasakos Kapselio:
Šiaučius girtuoklis jau taip sau įprato,
Kad anaiptol jis nesiūs tau čebato
Pirmiau n'išpylęs nugarą gizelio.
Mat pačengočius reikia išbandyti,
Kad paskui darbo nereiktų trukdyti.
Vienkart užtūpęs mokintinį savo,
Ranka kairiąja plaukus jo pagavo,
Nagus įleidęs lyg katins į pelę,
Ranka tiesiąja pačengočių stvėrė
Ir, numanydams pašaukimo kelią,
Strėngalį gizo atsidėjęs pėrė.
Šiaučius turėjo savo supratimą
(Pažiūras turi ant svieto kiekvienas),
Jog už tą darbą, už tąjį triūsimą
Vien' apie plaukus, antra apie strėnas
Gizelis turi pasakyti ,,ačiū",
Nes mušąs tuos tik, kuriuos labai myli.
Bet pila, pila, o gizelis tyli.
Tad ima keikti nuo ,,kipšų", ,,gyvačių":
- Tu šioks ir tokis! kur sąžinė tavo?
Ar geradėjo visai nepažįsti?
Jo geros širdies, aklas, neišvysti?
Bučiuok į ranką geradėjui savo! -
Gizelis ,,širdį" kitaip lyg suprato,
Tik da tylėjo, nes turėjo viltį
Atsiliuosuot tuoj; bet ant galo mato,
Kad šiaučius rengias toliau kailį pilti,
Nes smagyn kirto ir garsyn vis barė,
Jau neiškentęs, taip gizelis tarė:
- Palauk tik, dėde!. nebebūk juokingas!
Nori, kad būčiau už mūšį dėkingas?
Tu lauki ,,ačiū", liepi bučiuot ranką -
Katrą bučiuoti? juk abidvi veikia:
Ši plaukus laiko, ana pečengočių! -
* * *
Kantriausiam sviete kentėti pakanka,
Jei kankintojas yra tik besočiu.
O jau labiausiai stebėtisi reikia,
Kad kankintojas laukia dėkavonės.
Teisingas sviete! o teisingi žmonės!
MANIEMSIEMS
Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
Namas negrius -- iš baimės jūs neišlakstykit,
Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
Tuoj kitą statykit!
Jeigu žūtų iš rankos priešio ar likimo
Viens tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,
Rimkit - tegul jūs širdis drąsums neatstoja,
Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,
Tegul kits kartoja!
Lietuva mano! priešiui ant tavęs įnirtus,
Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
Išliksi tik į hidra gyvumo pavirtus,
Nors priešius nestygsta!
LIETUVOS ŠVIESUOLIAMS
Ko tvirtinot mums nuolat: mokslas reikalingas,
Mokslas jūs sunkiam vargui vaistas stebuklingas?
Ko žodeliais gražiausiais mus gundėt kas sykis:
Tamsuoli, eik prie knygos, tamsuoli, mokykis?
Ko siūlėtės jūs patys parodyt mums kelią,
Kuris naktį prašalins, duos giedrią dienelę?
Nusidirbę, nuilsę ir da prakaituoti,
Skubinome įgyti, ką žadėjot duoti.
Ir ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,
Tarėme: ,,Kur tas mokslas, jūsų pažadėtas?
Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!"
Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,
Kasžin kur išsislapstėt tartum niekadėjai
Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai...
* * *
Kam jūs ėmę suardėt mūs širdžių ramumą,
Priminę mums Lietuvą, pareigų šventumą,
Kur Lietuva tėvynė uždeda ant mūsų?
,,O! dėl Lietuvos,- šaukėt,- negailėkim triūsų,
Aukų, pasišventimo! Nesiduokim skriausti
Rijikams tautos mūsų! Verskim juos pajausti,
Kad mes gyventi norim! Į kovą! Nežūsim!
Tik eikite su mumis, mes jums vadais būsim!
Tada užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės
Ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės.
Kada gi priešiai stvėrė draskyt mus apnikę,
Jūs kaip niekšai pabėgot mus vienus palikę!
Mus iš tėviškės tremia, kalėjiman ima,
O jūs?.. kasžin, ar matot mūs pasišventimą...
* * *
Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,
Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,
Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai
Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!
Bet mus sykį sukurstę, vienus nepameskit -
Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!
VALERIJAI
Kada mane ištiko likims raudulingas,
Kada dvasią prislėgė nelaimių klampynė,
Rankas buvau nuleidęs... Tarei man: ,,Tėvynė
Žiūri į tave, kelkis - tu jai reikalingas!"
Kad tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas
Ir, manęs nesupratęs, man širdį sumynė,
Rengiausi prakeikt viską... Nuo to mane gynė
Priminims tavo: ,,Da tu draugijai skolingas!"
Aš kėliausi ir dirbau. Kad dėl neteisybės
Pakliuvau į žabangas, netekau liuosybės,
Kada mane teriojo priešiai užsigulę...
Per tave man nušvito kalėj'mo tamsybės,
Kaip angels sargas mane raminai... Bičiule!
Palaiminta būk!
MOTINAI
Pagal K.Junošą
O motin! kada tavo vaikas valgyt šaukia,
Paduok jam juodos duonos, vandens iš šaltinio -
Anksti tegul prie vargo pripras kasdieninio,
Tegul paskui, jį kęsdams, kaktos nesuraukia!
O kada tavo vaikas su kaimynais žaisto,
Mokink jį mylėt draugą, mokink suteikimo,
Pratinki prie kantrybės ir pasišventimo
Ir veski į mokyklą, kur gaus dvasiai maisto!
Kada gi tavo vaikas.ateis į tvirtumą,
Rodyk, tegul sau sunkų darbą pasilaiko
Ir, eidams paskui žagrę, teturi ramumą!
O idant tavo triūsas turėtų svarbumą,
Dėk sėklą sūnaus širdin tuoj iš jauno laiko,
Nes tik motinai ačiū už gerumą vaiko!
NEMUNUI
Pagal A. Mick[evičių]
Nemune, mūsų upe! kur vandenys tavo,
Kuriuos sėmiau į mažą vaiko delnužėlį,
Kur laivs nešiojo mane jauną bernužėlį,
Kad atvėsio ieškojau karštai širdžiai savo?
Čia dažnai mano Laura plaukus sau šukavo
Ir iš pievos kvietkelių pynė vainikėlį.
Nesyk ašaroms savo drumsčiau jos šešėlį,
Kurs visoje grožybėj ant vilnies siūbavo.
Nemune, upe mano! kur vilnių daugybė,
Su kuriomis tiek vilties ir laimės tiek buvo?
Kur dingo mažų metų ta miela ramybė?
Kur mielesnė jaunystės nerimastis žuvo?
Nematyt mano Lauros, nėr draugų vainiko...
Viskas pradingo, kodėl ašaros man liko?
VILIJA
Pagal A. Mick[evičių]
Vilija, mūsų motina upelių
Aukso tur dugną, mėlyną veidužį.
Širdies gražesnės, aiškesnių akelių
Skaisti lietuvė, kur sem' vandenužį.
Vilija teka kvietkynais puikiausiais
Klonyje Kauno ne'psakytos grožės.
Lietuvę kalbin žodeliais meiliausiais
Mūsų berneliai kaip tulpės ir rožės.
Klonio žolynus Vilija išpeikia -
Nemuno ieško su atida tvirta.
Ilgu lietuvei - lietuvių nereikia,
Nes jos širdelė svetimšaliui skirta.
Nemuns, į glėbį Viliją pagavęs,
Neša į erdvą, kur gelmės ir uola,
Spaudžia širdingai meilužę prie savęs
Ir marių gylyj abudu prapuola.
Ir tu ateivio attolinta būsi.
Vargše lietuve, nuo gimtinės tavo
Ir užmiršimo vilnyje pražūsi,
Tiktai liūdnesnė, tik be brolių savo.
Neklausys upė nė širdis sudraudžiant:
Mergelė myli, o Vilija plaukia.
Vilija dingsta, Nemunui beglaudžiant,
Mergelė bokšte ašarėles braukia.
PONIA TVARDAUSKIENĖ
Pagal A. Mick[evičių]
Geria. valgo, pypkius rūko,
Šoka, ūžia, lyg padūko,
Riksmu sugriaus, rodos, sienas.
Kaip gal, linksminas kiekvienas.
Tvardauskas, kerčią užėmęs,
Lyg baša koks įsirėmęs,
,,Gerkit, vyrai!" - tyčia varo
Ir juokus aplinkui daro:
Kareiviui, kurs drąsiai skraidė
Ir kitus didžiuodams baidė,
Šoble palei ausį mojo -
Kareivis zuikiu tuoj stojo.
Štai apgintoją prieš sūdą,
Kurs kamputyj laižė bliūdą,
Mašnele tiktai sukirto -
Tuoj tas į šunį pavirto.
Šiaučių už nosies pakratė,
Prie kaktos voles pristatė -
Ėmė tekėti degtinė,
Pritekėj' pilna statinė.
Kad šnapsą išgert norėjo,
Jam stiklelis suburzdėjo.
Žiūri - ant dugno stikliuko
Styri ragučiai velniuko.
,,Iš kur tu čia?" Tad velniukas,
Tikras vokietaitis striukas,
Kepurę nus'ėmęs bailiai,
Visiemis turstelėj' dailiai,
Šoko ant kojų abiejų,
Užaugo ant mastų dviejų,
Vieną koją tur arklinę,
O vėl kitą vanaginę.
,,A, Tvardauskas! sveikas gyvas!
Ko taip žiūrai? ar tau dyvas
Mefistofelį matyti?
Tik nenori jau pažinti.
Juk žinai - ant kalno Pliko
Surašas mudviejų liko
Ant jaučio odos padėtas,
Kad tu man esi žadėtas.
Žadėjims tenein ant vėjų!
Ketinai po metų dviejų
Pats į Rymą atvažiuoti
Ir dūšią man atiduoti.
Sulaužytas žodis tapo,
Laiks išėjo kirograpo,
Tu apgaut rengiesi peklą
Išvaduotų savo kaklą.
Bet atėjo tavo laikas -
Jau nebūsiu tokis paikas:
Vietą šią Rymu vadinam,
Na, ir tave imt ketinam!" -
Tvardauskas prie durų nėrė
Ant tokio dictum acerbum
Velnias jį už skverno stvėrė:
- Kur tavo nobile verbum?- ,
,,Na, dabar tai pasidarė!" -
Taip Tvardauskas pats sau tarė.
Bet nuo baimės tuoj attokęs,
Kipšui prie akių prišokęs,
,,Palauk,- sako,- velnio vaike!
Perkratyt gerai tik reikia,
Katras mudviejų tur tiesą.
(Na, pabausiu aš tą biesą!)
Atsimink tiktai, velnioke,
Sutartis juk buvo tokia:
Tiek ir tiek metams sukakus
Ir mane imt atsiplakus,
Tau tris darbus duot galėsiu,
Kokius tik aš panorėsiu.
O tu, nors būtų sunkiausia,
Išpildysi ko veikiausiai.
Matai šyvį pabalnotą
Ant karčemos ištėpliotą?
Na tai padaryk ant dyvų,
Kad aš jį turėčiau gyvu.
Iš smilčių nusuk kančiuką,
Kad būt kuo paplakt arkliuką!
Ir namai reik budavoti,
Kad turėčiau kur sustoti.
Namų reikia ne medinių,
Iš grūdų tik riešutinių,
Stogo iš žydų barzdelių,
Lotų iš aguongrūdelių!
Kiekvienan iš aguonaičių
Trejetą įkalk vinaičių -
Mierą imk iš to uknorio:
Trys coliai ilgio, du storio!"
Kaip tik velnias tai išgirdo,
Štai jau šyvį šeria, girdo,
Štai iš smilčių kančių traukia
Ir Tvardausko einant laukia.
Tvardauskas lyg išsigando,
Bet užsėdęs šyvį bando.
Jam bemitrinant žirgelį,
Ans pastatė ir namelį.
,,Na, viršus žygiu šiuo tavo,
Bet neatlikai da savo:
Švento vandens ve bliūds pilnas,
Lįsk ir prauski savo vilnas!"
Velnias purtosi ir prunkščia,
Prakaituoja, cypia, unkščia,
Ponas liepia, tarnas eina,
Turi atlikti kaleiną.
Velniui n'įtiko maudyklė.
,,Brrmm! - iššoko lyg šaudyklė,-
Da galiu pats pasigirti:
Atlikau bjauriausią pirtį!" -
Tvardauską ima piktumas,
,,Na, trūks velniuko tvirtumas!
Viršus tavo, tai jau ką čia!
Ar matai tu mano pačią?
Ant metų pas Belzebubą
Apgyvensiu tavo stubą.
Turi per tą laiką tikti
Pačios mano vyru likti.
Prisiek jai meilę, dorumą
Ir ant visko paklusnumą.
Jei tai n'išpildyta lieka,
Sutarimas ein per nieką!"
Velniukas krypt pusausaitės,
Pusake dirst ant pataitės,
Lyg klausytų, lyg žiūrėtų,
O čia vyrs ištrūkt norėtų.
Kad Tvardauskas taip jį grumdo,
Nuo lango ik durų stumdo,
Tik šmurkšt per klingio plyšiuką…
Tai tiek ir matė velniuką.
* * *
Pagal [M.] Konopnickienę
I
Joja karan pats karalius:
Žvengia žirgas, kasa žemę,
Tūbos skardžiai aida ore -
Garbę ir guodonę lemia.
Ein Jonužis į tą karą:
Šiurkštūs vėjai staugti ima,
Ūžia, ošia žalios girios -
Liūdną lemia tai likimą.
Praded kovą, švilpia kulkos,
Lygumoj kareiviai spinta.
Kaip liūtai karaliai imas,
O tyliai Jonužiai krinta.
Grįžt karalius apgalėjęs,
Žirgą jo n'išlaiko tarnas...
Miršta pažeistas Jonužis -
Jau aplink jį suka varnas.
Su varpais sutink karalių,
Pokylius visur jam ruošia,
Kvietkomis iškloja kelią,
Vainiku jo galvą puošia.
O Jonužį kad lydėjo,
Verkė giminės, matutė...
Tik ieva liūdnai lingavo,
Tik raiba kukau' gegutė.
II
Dievuli mano, ko gi tu leidi
Šaltąją rasą,
Matydams mane bado prispaustą,
Nuogą ir basą?
Ar nepakanka, kad žmogus verkia
Čia ant žemelės,
Sidabro tartum ašaras lieja
Lyg tos naktelės?
O kad tiktai aš tyčia nueičiau
Laukan mūs tyrą
Ir suskaityčiau, kiek ten ant dirvų
Ašarų byra...
Iš tokių sėklų tai baisu būtų
Pasėlį pjauti:
Visi juk pėdai būtų raudoni -
Kraujo išplauti.
Sulauksim rytą spindulius karštus
Saulės šviesiosios -
Sugers jie visą rasą nuo dirvų,
Pievos žaliosios.
O kad galėtų ašarų mūsų
Jūrės išsekti,
Tam, Dieve mielas, visą pasaulę
Reiktų uždegti.
III
Trys takai iš buto eina
Ten, kur lemia žmogui dalį:
Viens tiesiog per slenkstį veda,
Kur laukelį dirb begalį;
Kits - po kairei, kur iš tolo
Karčema marga vilioja;
Trečias - ant kapų, kur guli
Gentys, žemėms užsikloję.
Ant to pirmo darbininkų
Prakaitas į rasą virto.
Ant to antro vaiks nudriskęs
Juokiasi iš tėvo girto.
O ant trečio kapo stovi
Įkasti juodi kryželiai,
Rytmečiais žiogai ten čirškia,
Verkia ten balti berželiai.
Tais tiktai takais sermėgiai
Per vargus išblyškę breda.
Kas gi jiems parodys taką,
Kurs į dvasios svietą veda?
IV
Daug gražių žvaigždelių
Danguje ten spiečia.
Nemanyk, varguoli,
Kad tai tau jos šviečia.
Ta, kur aiškiai žiba
Viršumi pušyno
Lyg saulelės sklypas,-
Pono, mūs kaimyno.
Šitoji auksinė,
Kur tenai iš šono
Ant upelio spingso,-
Kunigo klebono.
Šita štai trečioji,
Ta pasidabruota,
Kur tarytum mirksi,-
Vargamistrai duota.
Mat visi žvaigždelėms
Pasigirti gali,
Tau tiktai netenka,
Vargdieni bedali!
Kitąsyk žvaigždes juk
Dievas iš malonės
Uždegė mat lygiai,
Pasakoja žmonės.
Ponų nė varguolių
Nieks tad neregėjo,
Ir kiekviens paskirtą
Žvaigždę sau turėjo.
Kad suspaudė skurdas
Žmogų neturtingą,
Skyrė sau žvaigždynai
Kelią ypatingą:
Ponų vis da žiba.
O žmonių išmirę -
Ašaromis tapę...
Į laukus subirę.
V
Žagrę į ranką tas tik teima,
Kas, numylėjęs žemę tą juodą,
Žino, kaip gilų arti arimą,
Kas šaltai rasai nepasiduoda,
Kas laukų žino kalbos posmus -
Ašaras ir skausmus.
Tas tik akėčias traukti tegali,
Jau išbandytas ant tų kalnelių,
Kas yr vargingą perspėjęs dalį
Šitų sermėgių mūsų žmonelių,
Kas kaipo brolis išties rankas
Į pirtis jų menkas.
Tam tiktai tinka dalgis iš plieno,
Ateityje kas tikis kirtimo,
Kas tylią naktį laukia iš vieno
Užtekant aušrą, dvasios kvėpimo,
Kas jau ne kardo - norago šauk'.
Jūs, atšalėliai, lauk!
TROŠKIMAS
Pagal [V].G[omulickį]
Kad alkaną dainomis pasotint galėčiau,
Versčiau dainas į duoną ir jus papenėčiau,
Kuriems duonos kąsnelis labiau reikalingas
Kaip saldus dainų balsas, betgi apgavingas.
Kad tiktų mano dainos nuogam apsidengti,
Aš imčiau iš dainelių tuoj verpalus rengti
Ir pridengčiau tą vargą, kursai jus taip žeidžia,
Nes nuogas apdengimo, o ne dainų geidžia.
Kad iš dainų galėčiau pastatyti sienas,
Tai dvasią išdainuočiau, idant jūs kiekvienas
Užsislėptų nuo saulės spindulių skaudingų
Ir nuo gamtos tyčioj'mų nemielaširdingų.
Bet daina tolyn lekia, troškimas gi lieka...
O kad silpnumas spaudžia ir laiko per nieką,
Trenkčiau kankles į žemę iš gailesčio tvano,
Kad jums jos nenaudingos, o vargdieniai mano!
Taigi jau lėk, dainele! Ant griuvėsio naujo
Tu būk kviesliu ramybės, ne verksmo, ne kraujo!
O n'įstengdama kūnui - dvasiai peną tyrą
Nešk ir mokink, kad veltui ašaros nebyra!
ŠIRDIS
Pagal [Ž.]Rišpeną
Turėdams krūtinę piktumo pripiltą,
Aš motiną savo nudėjau senyvą
Ir, peilį įleidęs lavonan jos šiltą,
Išplėšiau padūkęs jai širdį da gyvą.
Kada gi, tą širdį teriodams baisiausia,
Pasiutusiom kojom ją spardydams, kuldams,
Parpuoliau į kraują, širdis toji klausia:
,,Vaikeli, ar tu nepasižeidei puldams?"
SAMSONAS
Sekimas
Gaazoj * triukšmas ir sumišimas -
Tautos paskirta ant šiandien šventė.
Nes jau Samsono baisus keršimas,
Ką pilistėnai taip ilgai kentė,
Šią dieną galą atrast turėjo.
Stiprus Samsonas, Samsons pagirtas,
Dabar nuliūdęs, bailus, netvirtas,
Nuleidęs galvą, žemyn žiūrėjo.
,,Baisus Samsonai.! ar tai teisybė,
Kad tu didžiūnų esi grožybė,
Kad ištarimas tik tavo vardo
Žmonių būrius tuoj išskirsto, ardo?
Ir mes juk baimės, matai, pripilti
Nuo tavo vardo, bet turim viltį,
Kad mūs, varguolių, pasigailėsi.
Toliau žudyt jau nebenorėsi.
Ko taip nuliūdęs? kas atsitiko?
Ar mūsų žaislas tau nepatiko?
Tyli tarytum žemes pardavęs!
Žinai, ko norim prašyti tavęs?
Į stiprią ranką kankles paėmęs,
Tu milžinų mums užveski dainą,
Išgarbink savo su mumis vainą,
Paskui, į šonus. rankas įrėmęs,
Pašok truputį! o kaip paliausi,
Šiek tiek galėsi pasidrūtinti:
Nuo pietų kaulus apgraužti gausi
Ir vandenėlio atsivėdinti.
Na, pasijudink! dėl ko nešoki?
Ar taip sutingęs? ką? ar nemoki?"
Taip pilistėnai Samsoną barė
Ir tyčiojosi - juokus sau darė.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
O pilistėnai! linksmi jūs, siaučiat,
O galo savo tik neprijaučiat!
Ar nematyt jums, žiūrint iš šono,
Kaip atsimainė štai veids Samsono?
Ar jau užmiršot tą veidą jojo,
Kada būrius jūs viens apvaliojo?
...Samsons išblyškęs štai atsigavo -
Pajuto seną tvirtybę savo.
Apkaito veidas,šviste nušvito,
O iš akių jo žaibai tik krito
(Jau pilistėnai jį tokiu matė),
Nusišypsojo, plaukais pakratė,
Aplinkui save akim nunėrė,
Dantims sugriežė, stulpus nutvėrė,
Kurie prilaikė stogų svarbumą
Ir namo sienų visų tvirtumą...
Staiga papurtė... troba sugriuvo.
Visi pradingo, viduj kur buvo.
DĖL KO ŽYDAI NEVALGO KIAULIENOS
Sekimas
Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti mūs Kristaus didybę.
Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę,
Užslėpė vieną žydą apvertę statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabins:
- Girdėjom, tu galybę turi neištirtą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki. kas į ją pakliuvo? -
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
,,Po statine gul kiaulė",-Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai iš po statinės išlenda degloji -
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato.
O degloji išlindus ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiuruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko, taip liko.
Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,
Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.
O sviete visi žino tą žydišką būdą,
Kad žyds žydą nekanda. ar riebų, ar kūdą.
.