Marcelijus Martinaitis
Marcelijus Theodore Martinaitis (Nació el 1 de diciembre de 1936 en Paserbentyje, distrito Raseinių, Lituania - Murió el 5 de Abril de 2013 en Vilnius) - poeta lituano, ensayista, traductor, figura pública.
Bibliografía
Balandžio sniegas: eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 47 p.: portr.
Debesų lieptais: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966. – 79 p.: iliustr.
Saulės grąža: eilėraščiai (dail. Vladislovas Žilius). – Vilnius: Vaga, 1969. – 78 p.: iliustr.
Akių tamsoj, širdies šviesoj: eilėraščiai (dail. Vladislovas Žilius). – Vilnius: Vaga, 1974. – 87 p.: iliustr.
Kukučio baladės: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977. – 85 p.
Poezija ir žodis. – Vilnius: Vaga, 1977. – 245 p.: lent.
Pelenų antelė: pjesės lėlių teatrui. – Vilnius: Vaga, 1980. – 126 p.
Tie patys žodžiai: eilėraščiai (dail. Irena Katinienė). – Vilnius: Vaga, 1980. – 90 p.: iliustr.
Vainikas: rinktinė (dail. Taida Balčiūnaitė). – Vilnius: Vaga, 1981. – 280 p.: iliustr.
Toli nuo rugių: eilėraščiai (iliustr. Jonas Daniliauskas ). – Vilnius: Vaga, 1982. – 77 p.: iliustr.
Kukučio baladės: baladžių poema (iliustr. Algimantas Švėgžda ). – Vilnius: Vaga, 1986. – 155 p.: iliustr.
Atmintys: lyrika (dail. Rimvydas Kepežinskas ). – Vilnius: Vaga, 1986. – 94 p.: iliustr.
Amžinas tiltas: eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 204 p.
Gailile raso: poezija (iliustr. Petras Repšys ). – Vilnius: Vaga, 1990. – 73 p.: iliustr. – ISBN 5-415-00333-9
Papirusai iš mirusiųjų lapų: atgimimo ir vilties knyga, 1988–1991: publicistika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – 195 p.
Atmintys: lyrika (dail. Romualdas Orantas). – 2-asis leidimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 127 p.: iliustr. – ISBN 9986-413-45-1
Atrakinta: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 110 p.: iliustr. – ISBN 9986-413-87-7
Sugrįžimas: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 1998. – 554 p.: portr. – ISBN 9986-16-088-X
Laiškai Sabos karalienei: esė romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 333 p. – ISBN 9986-16-263-7
Tolstantis: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 63 p. – ISBN 9986-39-220-9
Pareisiu su paukščiais: rinktinė aukštesniųjų klasių moksleiviams (sud. Marius Mikalajūnas). – Vilnius, Tyto alba, 2002. – 153 p. – ISBN 9986-16-261-0
Lietuviškos utopijos: dialogai, pokalbiai, straipsniai, interviu, 1991–2003. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 210 p. – ISBN 9986-16-328-5
KB įtariamas: eilėraščiai (fotogr. Ričardas Šileika ). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 107 p.: iliustr. – ISBN 9986-39-359-0
Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 287 p. – ISBN 9986-39-427-9
Atmintys: meilės lyrikos albumas (dail. Jūratė Stauskaitė ). – 3-asis leidimas. – Vilnius: LRS leidykla, 2008. – 125 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-522-5
Marcelijus Martinaitis: eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2009. – 63 p. – ISBN 978-9955-03-580-0
Mes gyvenome: biografiniai užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 222 p. – ISBN 978-9986-39-621-5
Drakonas ir upė: eilėraščių ciklas vaikams; Seno smuikininko dainelės: eilėraščiai vaikams ir jų tėveliams (dail. Marius Jonutis ). – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2010. – 39, 53 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-811-22-0
Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu: fotoalbumas su tekstais (fotogr. Ričardas Šileika , Vytautas Balčytis ). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 88 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-707-6
Kukučio baladės: baladžių poema (iliustr. Algimantas Švėgžda). – 3-asis leidimas. – Vilnius: Vaga, 2012. – 155 p.: iliustr. – ISBN 978-5-415-02264-9
Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai / Viktorija Daujotytė , Marcelijus Martinaitis. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 413 p. – ISBN 978-609-01-0867-3
Lágrima, aún no es hora...
Lágrima, aún no es hora
de rodar hasta la arena
para quedar sepultada.
No abandones la casa, los lentes de la abuela,
los recuerdos en torno de la mesa, el rosario
de los interminables trabajos de la tierra.
Alcanza a los que se van, con fervor
besa sus pies.
No abandones al niño, lleva desde sus ojos
hasta la tierra un rastro.
Ten compasión de los ciegos, tú eres
su única mirada.
Ten piedad de nosotros,
mutilados,
felices.
No te congeles en el corazón como en el hielo el ojo abierto,
lágrima, vida. mariposa mía.
Inclina bajo tu peso la hierba, vuela
hasta la casa, pequeña mariposa de los ojos.
Detente, lagrima, al borde del camino,
saluda al grande y al humilde.
Sabiduría de los ignorantes: cálida
aún, cae sobre las manos felices.
Veloz, siempre veloz, lágrima,
a todos visitas, los rondas.
Te siento -descalza cruzas las mejillas
como un jardín devastado.
Marcelijus Martinaitis (1936) Poeta, ensayista traductor lituano. En 1964 se graduó de la Universidad de Vilnius, trabajó para los periódicos y revistas y desde 1980 profesor de la Universidad de Vilnius. Murió en 2013)
(Versión de Biruté Ciplijauskaité)
Idioma: lituano
Ikaras ir artojas
Krito Ikaras. Didžiulis sparnuotas šešėlis
Slinko per kalnus, laukus ir per jūrą.
Tirpo nuo saulės artumo vaškiniai sparnai,
Beviltiškai ore mosavo.
Arė artojas. Kopė į kalnus aukštyn –
Kaip į šimtmečius.
Jaučiai didžiuliai ėjo ramiai susitaikę su arklu ir jungu.
Krito Ikaras. Artėjo į savo šešėlį,
Krito, kur ganėsi bandos
Ir mėlynavo kalnai.
Ėjo mažytis artojas, lyg pasikinkęs du vabalus.
Mėlyna jūra spindėjo prieš saulę, o bangos
Tarsi sustingo.
Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė.
Šauksmo Ikaro jisai neišgirdo –
Darbas ir duona išmokė žiūrėti į žemę.
Krito Ikaras, kaip krenta sapne į bedugnę.
Krantas ir saulėta jūra artėjo link jo švilpdama. –
Oras nelaikė sparnų.
Krito Ikaras. Išskleidęs rankas
Artėjo prie savo šešėlio.
Paukštį pralenkęs, rankom save apkabinęs,
Krito į jūrą.
Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė.
Molis kvepėjo ir vagos prieš saulę žvilgėjo.
Vagą išvaręs, jaučius paleidęs ganytis,
Pats, žolėje atsigulęs, padangėj regėdamas paukštį,
išgalvojo Ikarą.
© Marcelijus Martinaitis
De: Sugrįžimas
Vilnius: Tyto alba , 1998
Idioma: alemán
Ikarus und der Pflüger
Ikarus stürzte. Sein riesiger geflügelter Schatten
Glitt über Berge, Felder und Meer.
Zu nah an der Sonne, schmolzen die wächsernen Flügel,
Hilflos ruderten sie in der Luft.
Unten pflügte ein Pflüger. Er stieg auf die Berge –
Wie auf Jahrhunderte.
Ruhig und ergeben gingen die riesigen Ochsen mit Pflug und Geschirr.
Ikarus stürzte. Er näherte sich seinem Schatten,
Stürzte auf die weidenden Herden zu
Und auf die blauen Berge.
Wie mit zwei Käfern im Joch ging der winzige Pflüger.
Gegen die Sonne strahlte das blaue Meer, die Wellen
Gleichsam erstarrt.
Ruhig ging der Pflüger hinter den Ochsen, nichts sah er.
Ikarus’ Schreie hörte er nicht –
Arbeit und Brot gewöhnten ihm an, auf die Erde zu schauen.
Ikarus stürzte, wie man im Traum in die Tiefe fällt.
Pfeifend nahte das Ufer und das sonnige Meer.
Seine Flügel trug die Luft nicht.
Ikarus stürzte. Mit ausgebreiteten Armen
Näherte er sich seinem Schatten.
Er flog an einem Vogel vorbei, umarmte sich selbst und
Stürzte ins Meer.
Ruhig ging der Pflüger hinter den Ochsen, nichts sah er.
Duftender Lehm, die Furchen schimmerten gegen die Sonne.
Als die Furche gepflügt war, die Ochsen zum Weiden entlassen,
Er selbst im Gras lag und am Himmel den Vogel erblickte,
Da erfand er Ikarus.
Übertragung aus dem Litauischen: Claudia Sinnig
Idioma: lituano
Sąvartyne rastas šeimos albumas
Vestuvinė nuotrauka. Su naujagimiu.
Pirmi žingsniai. Tai būta mergaitės.
Kiek paaugusi. Balta iki žemės suknelė.
Su gėlėm. Konfirmacija, vyskupas. Ta pati –
Jau paauglė, negraži, ilgom kojom.
Mokymasis skambinti. Baleto pamokos. Smuikas
Prispaustas smakru. Dar nesubrendusios krūtys.
Staigus mergaitiškas suvešėjimas. Švelnus
Kaklas. Įdėmus žvilgsnis. Akys! Šiek tiek retušuota.
Vyras, kieta apykakle. Prie altoriaus, su nuometu.
Ta pati. Pora su naujagimiu. Išplėšta.
Vyresnioji, jau pagyvenusi. Su berniuku.
Su mergyte, prie traukinio. Mokyklos vinjetė.
Mergaičių rikiuotė. Su lankais prieš stovinčius tribūnoje.
Išplėšta. Vyras su armonika. Antpečiai. Ankšta patalpa, vestuvės.
Viskas keičiasi. Šaltas šiaurės dangus. Barakai, spygliuota viela.
Ta pati moteris. Kitas vyras. Miško proskyna.
Rąstų krūvos. Vagonas. Moterų choras.
Tamsios, blogai išryškintos nuotraukos.
Uniformuotas sūnus. Kareivių rikiuotė. Šviežias kapas.
Išplėšta. Moterys. Ta pati ir jaunesnė, duktė.
Kitas vyras. Vaikai prie eglutės. Verandoj.
Prie automobilio. Kopose. Kitas vyras. Išplėšta.
Pirmos spalvotos nuotraukos. Du pagyvenę. Virš jų –
Sieninis laikrodis, kalendorius, įrėminta nuotrauka.
Išplėšta.
Senutė tamsiais rūbais, viena. Langas.
Išplėšta.
Ir toliau nieko – tušti lapai.
© Marcelijus Martinaitis
De: Atrakinta
Vilnius: Lithuanian Writers’ Union Publishers, 1996
Idioma: alemán
Ein Familienalbum, gefunden auf dem Müll
Ein Hochzeitsfoto. Mit einem Säugling.
Die ersten Schritte. Ein Mädchen wahrscheinlich.
Schon etwas älter. Ein weißes Kleid bis zum Boden.
Mit Blumen. Konfirmation, der Bischof. Dieselbe –
Halbwüchsig schon, unschön, mit langen Beinen.
Sie lernt telefonieren. Balettstunde. Eine Geige
Ans Kinn gedrückt. Unreif noch die Brüste.
Plötzliches Gedeihen des Mädchens. Der weiche
Hals. Der aufmerksame Blick. Die Augen! Etwas retuschiert.
Ein Mann, steifer Kragen. Am Altar, mit Schleier.
Dasselbe. Ein Paar mit Säugling. Ein herausgerissenes.
Schon sichtlich gealtert. Mit einem Jungen. Ein Klassenfoto.
Mit einem kleinen Mädchen am Zug. Mit Gymnastikreifen vor einer Tribüne.
Herausgerissen. Ein Mann mit Ziehharmonika. Schulterstücke. Ein enger Raum, Hochzeit.
Alles verändert. Der kalte Himmel des Nordens. Baracken, Stacheldraht.
Dieselbe Frau. Ein anderer Mann. Eine Lichtung im Wald.
Baumstämme, aufgetürmt. Ein Waggon. Ein Frauenchor.
Dunkle, schlecht entwickelte Fotos.
Der Sohn in Uniform. Soldaten in Reih’ und Glied. Ein frisches Grab.
Ein herausgerissenes. Die Frau. Dieselbe und eine jüngere, die Tochter.
Ein anderer Mann. Kinder am Tannenbaum. Auf der Veranda.
Vor einem Auto. In Dünen. Ein anderer Mann. Ein herausgerissenes.
Die ersten Farbfotos. Zwei Alte. Über ihnen –
Eine Wanduhr, ein Kalender, ein gerahmtes Foto.
Ein herausgerissenes.
Die Alte in dunkler Kleidung, allein. Ein Fenster.
Ein herausgerissenes.
Dann nichts mehr, nur leere Blätter.
Übertragung aus dem Litauischen: Claudia Sinnig
Idioma: lituano
Esu įtariamas
Moteris, sėdėjusi šalia,
pasislenka, kita persėda taip, kad nepažvelgčiau.
Sprunka patamsy kelio paklaustas praeivis.
Skubiai perbėga gatvę katė, pievoj
pasibaido arklys, nuskrenda bitė, plaštakė,
mikliai pasprunka pelytė.
Voverė iš viršūnės pažvelgia taip,
lyg esu čia nebūtinas.
Turiu dokumentus, neteistas,
be revolverio, beveik be minčių.
Tik parazitai, visokie vabzdžiai,
musės bei kirminai ropoja per veidą,
lenda į burną, į nosį,
geria kraują.
Kur pasirodau, kas nors slepiasi, bėga,
įtariai žiūri, suklūsta, apsimeta, nutyla:
galiu juos sugauti, sutrypti, padaryt galą.
Esu įtariamas, kad galiu būti skerdikas,
prievartautojas, herbariumų sudarinėtojas,
girtuoklis, neurotikas, maniakas, kišenvagis,
gyvūnų nuodytojas, iškrypėlis, buvęs agentas,
pabėgęs iš kalėjimo.
Nėra kaip paaiškinti,
kad nebėgtų, kad leistųsi jaukinami, glostomi,
kalbinami, maitinami.
O jiems, tiems žvėreliams, bitėms, moterims
nieko nereiškia, kad turiu dokumentus,
skaitau šv. Raštą, medituoju eilėraščiais,
laiku grąžinu skolas, moku mokesčius,
myliu artimą ne mažiau kaip patį save.
Bet štai nešiojuosi nežinomą kaltę visam,
kas gyva, kas gimsta ir žūva, kas gieda, liūdi ir kenčia:
kur tik pasisuku, lieka vien tuštumos,
kaip velnio nugraužtos ganyklos.
© Marcelijus Martinaitis
De: Tolstantis
Vilnius: Lithuanian Writers’ Union Publishers , 2002
Idioma: alemán
Ich bin verdächtig
Die Frau, die neben mir saß,
rückt ab, eine andere setzt sich so, daß ich sie nicht anschau.
In der Dämmerung flüchtet der Passant, befragt nach dem Weg.
Eine Katze huscht eilig über die Straße, auf der Wiese
scheut das Pferd, Biene und Schmetterling fliegen davon,
flink flieht ein Mäuschen.
Das Eichhörnchen schaut mich von oben so an,
als sei ich hier überflüssig.
Ich habe Papiere, vorbestraft bin ich nicht,
hab’ keinen Revolver, fast keine Gedanken.
Nur Parasiten, allerlei Käfer,
Fliegen und Würmer kriechen mir übers Gesicht,
in den Mund, in die Nase,
trinken mein Blut.
Wo ich erscheine, versteckt sich jemand, läuft weg,
schaut mißtrauisch drein, horcht auf, verstellt sich, verstummt:
ich könnte sie fangen, zertrampeln, umbringen.
Ich werde verdächtigt, ein Schlächter zu sein,
ein Vergewaltiger, ein Herbariensammler,
ein Trinker, Neurotiker, Irrer, ein Taschendieb,
ein Perverser, Giftmörder, Ex-Agent,
ein flüchtiger Häftling.
Es gibt nichts, was ich sagen könnte,
damit sie nicht fliehen, mir erlauben, sie zu zähmen, zu streicheln,
zu ihnen zu sprechen und sie zu füttern.
Ihnen, den Tierchen, den Bienen, den Frauen
bedeutet es nichts, dass ich Papiere habe,
die Heilige Schrift lese, meditiere über Gedichten,
meine Schulden pünktlich begleiche, Steuern zahle,
meinen Nächsten nicht weniger liebe als mich.
Ich trage eine unbekannte Schuld vor allem,
was lebt, was geboren wird und stirbt, was singt, trauert und leidet:
wohin ich mich wende, hinterlasse ich Leere,
wie vom Teufel abgefressenes Weideland.
Übertragung aus dem Litauischen: Claudia Sinnig
.